Žemaitijos krikštas. Christianizacijos procesas XV–XVII amžiuje
Kiekis
Knyga skirta paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos
christianizacijai. Pagrindine problema – istoriografijoje
egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas
laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Vieniems tai – XV a.
pradžia (1413–1417 m.) – įvykine krikšto samprata, kiti proceso pabaiga
mato net XVIII–XIX a. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniu
lygmeniu, perimant iš Vakarų istoriografijos savoką „konversija“,
taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui
(„oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į
krikšcionišką epochai (konversija plačiaja prasme).
Knygoje siekiama
parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos
tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurio
pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m.,
pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“
lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą,
pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu,
kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco
bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiaja prasme
pabaiga yra ivertinama pagal tokius rodiklius: parapiju tinklo tankis,
paskutinių suaugusiųjų krikštijimo faktai, bažnyčių lankymo socialinės
kontrolės sistemos faktai, dievų sarašų bei pagoniškų praktikų
liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią
galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.