Vilniaus universitetas. Semiotinis architektūros ir planų tyrimas
Kiekis
Šios prancūzų semiotiko, žymaus architektūros tyrinėtojo Manaro Hammado studijos "Vilniaus universitetas: semiotinis architektūros ir planų tyrimas" objektas – Vilniaus universiteto erdvė.
Semiotiškai analizuojamas sinkretinis korpusas (pastatai, techniniai planai, projektai), aptariami socialiniai atlikėjai (dėstytojai, studentai, techniniai darbuotojai) ir gamtinės aplinkos atlikėjai (šaltis, ugnis, darganos, senėjimas), atskleidžiama, kaip jų sąveika su vietove kuria prasmę.
Pasak šios knygos vertėjo iš prancūzų kalbos ir pratarmės
autoriaus, VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir
literatūros teorijos centro profesoriaus habil. dr. Kęstučio Nastopkos,
susitikęs su A. J. Greimu 1971 m. Urbino semiotikos stovykloje, M.
Hammadas užsimojo kurti erdvės semiotiką: „Greimas šio sumanymo
nesuprato: erdvė ir laikas jam tada atrodė tik veiksmo aplinkybės.
Tačiau Hammadą domino ne tuščia erdvė, o reikšminė erdvės, žmonių ir
daiktų sampyna. Tam, kad kasdieninė gyvenamojo miesto aplinka taptų
semiotine kalba, reikėjo geografinio ir kultūrinio nuotolio – Japonijos,
jo gimtosios Sirijos, antikinės Romos ir, žinoma, įvairių laikotarpių
Prancūzijos erdvinių objektų tyrinėjimo. Vilniaus universiteto
architektūrinio ansamblio semiotinė analizė pratęsia šią iškalbingų
objektų virtinę.“