Erotas ir revoliucija: H. Marcuse's psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija

Mokslinėje studijoje nagrinėjama iškilaus „kritinės teorijos" atstovo Marcuse's veikaluose plėtota individo pavergimo formų šiuolaikinėje visuomenėje analizė ir juose propaguota psichoanalitinė išlaisvinančios revoliucijos vizija. Ji buvo kuriama mėginant iš naujos metafizinės, sociologinės ir istorinės perspektyvos naujai interpretuoti pamatinius S. Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį ir jo psichinio gyvenimo raidą.

Siekdamas teoriškai pagrįsti individo išlaisvinimo ir nerepresyvios visuomenės galimybę, H. Marcuse rėmėsi psichoanalizės ir marksizmo idėjomis. Tačiau jo pastangos derinti šias idėjas nedavė tikėtinų rezultatų.

Šio socialinio teoretiko plėtota psichoanalitinė šiuolaikinio individo revoliucinio išsilaisvinimo samprata yra nenuosekli ir vidujai prieštaringa. Ji geriausiu atveju patvirtina visoje civilizacijos istorijoje mąstytojo įžvelgiamą nuolatos atsikuriančią žmogaus laisvinimosi ir pasivergimo dialektiką. Galimybė ją paneigti Marcuce's veikaluose nepagrindžiama net teoriškai, todėl jo socialinė teorija įgyja ryškių utopinio mąstymo bruožų. Ši išsilaisvinimo utopija yra ne tik ydinga teoriniu požiūriu ir atrodo praktiškai neįgyvendinama, bet lengvai gali būti paversta savo priešingybe – tapti šitaip „laisvinamo" individo dar didesnio pavergimo įrankiu.