Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.–1566 m.– 1791 m.–1918 m.–1990 m.

Šioje monografijoje įvardyti Vakarų teisės tradicijos bruožai leido ne tik identifikuoti pagrindines konstitucines idėjas (valstybė, valdžia ir vertybės), bet ir svarbiausias konstitucines vertybes sujungti į tris dideles grupes, kurios čia įvardytos teisės viešpatavimu, demokratija ir žmogaus teisėmis. Toks konstitucinių idėjų ir vertybių grupavimas leido originaliai atkurti Lietuvos konstitucionalizmo istoriją, užfiksuotą 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Monografijos vienas iš pagrindinių uždavinių yra ne tik suvokti kritines (revoliucines) Lietuvos konstitucionalizmo datas (1387 m., 1566 m., 1791 m., 1918 m., 1990 m.), bet ir įvardyti bendrus Lietuvos Statutų (ir LDK bendravalstybinių privilegijų), 1791 m. konstitucijos ir Pirmosios Lietuvos Respublikos konstitucijų principus, atitinkančius šiuolaikines Vakarų teisės tradicijos konstitucionalizmo vertybes. Taigi šalia Konstitucijos preambulėje expressis verbis įvardytų (XVI a.) Lietuvos Statutų ir (tarpukario) Lietuvos Respublikos konstitucijų į šį tyrimą įtrauktos ir XIV–XVI a. LDK bendravalstybinės privilegijos bei 1791 m. konstitucija, be kurių neįmanoma visiškai atskleisti minėtų Lietuvos istorinių konstitucinių šaltinių. Ypatingas vaidmuo šioje monografijoje skiriamas ir vadinamiesiems Lietuvos Nepriklausomybės aktams (deklaracijoms): 1918 m. Vasario 16-osios aktui, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijai ir 1990 m. Kovo 11-osios aktui.