Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelių evoliucija. Sausumos užvaldymas
Kiekis
Monografijoje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sausumos kelių istorija. Jau XIII–XIV a. šaltiniuose minimi maži keliukai ir dideli vieškeliai, kurie vingiavo gentinėse Lietuvos žemėse ir jas jungė su rusėnų kraštais bei gretimomis Vokiečių ordino teritorijomis. Tai rodo gyventojų kontaktus. XVI–XVII a. LDK kelių tinklas tankėjo, formavosi susisiekimo infrastruktūra: brastos, tiltai, medgrindos, kelių maršrutus žymėję stulpai – pirmieji kelio ženklai. Visa tai sutapo su valstybės urbanistine plėtra ir gyvenviečių sklaida. Šie keliai nesunyko ir XVIII a., jie toliau funkcionavo, bet neišvengiamai atsirado ir daugiau kelių, kurių reikalavo naujos realijos: pašto traktų atsiradimas, prekybos intensyvėjimas, dažnesnės žmonių kelionės. Šioje knygoje publikuoti XVI–XVIII a. kelių ir vieškelių išsidėstymo žemėlapiai, kuriuose rekonstruotas jų tinklas. Sudaryti šaltiniuose paliudytų traktų sąrašai ir pateiktos tikslios nuorodos į pirminius šaltinius, kurie labai pravartūs gilinamuosiuose LDK susisiekimo, urbanistikos ar gyventojų mobilumo istorijos tyrimuose.