Lietuvių kilmės diasporos Rytuose ir jų tapatybė. Užvolgio ir Kazachstano atvejai
Kiekis
Monografijoje nagrinėjami du skirtingi – XIX a. antrosios pusės ir XX a. vidurio – lietuvių prievartinės migracijos atvejai: pirmasis – į Rusijos Užvolgį, antrasis – į Kazachstaną. Abu šie atvejai turi bendrą bruožą – vienokį ar kitokį savo lietuviškos etnokultūrinės tapatybės išlaikymą ir perdavimą per kartas. Taip pat abi tikslines lietuvių diasporas, susidariusias nevienodu pagrindu ir ne vienu laikotarpiu, sieja tai, kad postūmis joms rastis buvo ryški socialinės ir kultūrinės traumos patirtis, perduodama per kartų ir komunikacinę atmintį. Monografijoje analizuojami Kazachstano ir Rusijos Užvolgio lietuvių kilmės diasporų etniškumo išlaikymo resursai ir praktika per kolektyvinės atminties, kalbinės savimonės ir kalbų praktikos prizmę, taip pat per vietinės inkultūracijos bei socializacijos procesus ir bendruomenės veiklą daugiakultūrėje aplinkoje. Knygoje etninės tapatybės raiškos modeliai ir jų kaita aptariami trimis rakursais: socialinės antropologijos, sociologijos ir sociolingvistikos.