Stochastinė analizė: stochastiniai integralai ir stochastinės diferencialinės lygtys
Qty
Dauguma žmonių turi intuityvią tikimybės sampratą, grindžiamą jų gyvenimiška
patirtimi. Tačiau tikslūs tikimybinių sąvokų apibrėžimai susiję su
rimtais sunkumais - tai rodo ir ilgas kelias, kurį nuėjo tikimybių
teorija nuo elementaraus kombinatorinio „šansų“ skaičiavimo azartiniuose
lošimuose iki griežtos aksiomiškai pagrįstos teorijos, turinčios
daugybę taikymų įvairiose praktinėse ir mokslo srityse. Turbūt kaip
jokioje kitoje matematikos šakoje, tikimybių teorijoje ištakas bei
pradmenis nuo griežtos ir tikslios teorijos skiria milžiniškas atstumas.
Tai visų pirma susiję su tuo, kad tikimybių teorijos „rūmai“ stovi ant
gana subtilios ir abstrakčios mato teorijos pamatų. Antai matematikui
tikimybininkui atsitiktinis dydis - tai „mačioji realioji funkcija,
apibrėžta elementariųjų įvykių erdvėje“, o tikimybių teorijos
taikytojams praktikoje ir gamtos moksluose - fizikui, chemikui, biologui
- tai „dydis, priklausantis nuo atsitiktinumo“. Matematikui
„atsitiktinumą“ įkūnija tikimybinis matas mačiojoje erdvėje, kuris kartu
su ta mačiąja erdve ir sudaro tikimybių teorijos „pradžių pradžią“ -
tikimybinę erdvę. Jos pagrindu apibrėžiamos visos tikimybių teorijos
sąvokos, pavyzdžiui, atsitiktinio dydžio vidurkis ir dispersija,
atsitiktinių dydžių nepriklausomumas ir kt. Taikytojui „atsitiktinumą“
išreiškia atsitiktinio dydžio (atsitiktinių dydžių) pasiskirstymo
funkcija, kuri intuityviai gerai suvokiama ir kurios pagrindu taip pat
galima apibrėžti daugelį tų pačių tikimybių teorijos sąvokų, žinoma,
dažnai atsisakant griežtumo ir bendrumo. Taigi kiekvienam tikimybinės
knygos, pretenduojančios į platesnį nei matematikai skaitytojų ratą,
autoriui tenka ieškoti „aukso vidurio“ tarp griežtos bei abstrakčios
teorijos ir prieinamumo kitų mokslo sričių atstovams ar net kitų sričių
matematikams. Ne išimtis ir šios knygos autorius.