Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje

Knygoje tiriama, kaip po Pirmojo pasaulinio karo traukydamos apdilusius dviejų gretutinių imperijų pančius kūrėsi modernios Baltijos valstybės. Jų tarptautinę ir vidaus padėtį veikė tų imperijų vietoje atsinaujinusios abi didžiosios galios ligi vėl priartėjusio dar globalesnio karo. Pirmiausia tos galios stengėsi neleisti Baltijos šalims kurti karinės, politinės ar ekonominės sąjungos, reguliavo Lenkijos ir Lietuvos konfliktą, dažniausiai jį kurstydamos, bet tarpais (1927–1928, 1938) ir gesindamos, kad jis nevirstų karu, kol Maskva ir Berlynas dar jam nebus pasiruošę. Šios sostinės vertė Lietuvą atsisakyti savojo suvereniteto stiprinimo Klaipėdos krašte. Sovietai nestabdė šio krašto anšliuso, bet panaudojo jį kaip dingstį stiprinti įtaką Latvijoje ir Estijoje.

Analizuojamas ne tik Sovietų ir Vokietijos poveikis Baltijos šalims, bet ir pastarųjų reagavimas į abiejų kaimyninių galių politiką. 1923 m. Ryga, Kaunas, Talinas, kaip ir Varšuva, atmetė Maskvos diplomatų reikalavimą per savo teritoriją praleisti Raudonąją armiją, kurią ketinta siųsti į Vokietiją inspiruojamai revoliucijai paremti. Kitais metais estai, operatyviai ir veiksmingai numalšinę sovietų organizuotą Talino pučą, pristabdė revoliucijos eksporto mėginimus Vakarų kryptimi ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Visi baltiečiai nepalankiai reagavo į pirmąsias nacių valdžios represijas, o latviai net surengė Vokietijos prekių boikotą. Estijos vapsai irgi buvo priešiški naciams.

Išlaikydamos iš esmės savarankišką užsienio politiką ir nuoseklią, stabilią tarptautinę orientaciją, Baltijos šalys silpniau saugojo savo vidaus politinį procesą nuo išorės poveikio. Jokio užkardymo mechanizmo šiam poveikiui nebuvo parengta. Todėl galėjo silpnėti valstybių mobilumas reaguoti į išorės grėsmes, taip pat pasiryžimas priešintis agresijai, net gebėjimas dėl jos protestuoti.

„Zenono Butkaus knyga pradeda naują Lietuvos užsienio politikos istorijos istoriografijos etapą, katapultuodama Lietuvos istorijos mokslą į daugmaž tokį pat lygį, kokį se seriškos Estijos istoriografija pasiekė pasirodžius Magnuso Ilmjärvo veikalui „Silent Submission: Formation of Foreign Policy in Estonia, Latvia and Lithuania, 1920–1940“ (2004). Tiesa, estų istorikas dėmesį sutelkia į Baltijos šalių tarpukario nepriklausomybės sutemas, o Zenonas Butkus daugiau rašo apie jos aušrą ir šviesų rytmetį. <...> Jis siekia tolygiai aprėpti visas tris Baltijos šalis.

Šis judesys jo veikalą kokybiškai išskiria ir iškelia aukščiau visų esamų Lietuvos istorikų parašytų tarpukario Lietuvos užsienio politikos studijų, paversdamas jį novatorišku ir pionierišku lyginamosios Baltijos šalių istorijos darbu. <...> Empirinę medžiagą persmelkia ir suvienija vieninga konceptuali žiūra, įgalindama senus ir naujus faktus susieti į panoraminį vaizdą, kuriame tarpukario užsienio politikos peripetijos nužvelgiamos šiuolaikinių Baltijos šalių politikos realijų inspiruotu žvilgsniu. <...> Z. Butkaus monografija neabejotinai taps įvykiu Lietuvos istorijos moksle.“

prof. habil. dr. Zenonas Norkus (Vilniaus universitetas)

---

„Tarp Trečiojo reicho ir Trečiosios Romos“ yra tobulas leidinys mėgėjams – neapsimesdama lengvu „non fiction“ (vien šaltinių sąrašas užima dvidešimt puslapių), knyga būtent šitaip – lengvai – ir pasiduoda skaitymui. Dar daugiau – mums, diletantams, ji kiekviename iš dešimties skyrių duoda stiprią „atvėrė akis“ patirtį.", LRT.LT

Menotyrininkas Ernestas Parulskis