Pasakojimai apie XIX a. rusų romaną. Septintasis dešimtmetis

XIX a. rusų romanas šiandien laikomas vienu didžiausių Rusijos indėliu į pasaulio kultūros istoriją. Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) ar Levo Tolstojaus (1828–1910) pavardės iš kino, televizijos ekranizacijų ar teatro pastatymų žinomos net ir tiems, kurie jų romanų niekada nėra skaitę. Kai kurie svarbiausi šių rusų autorių romanai, pavyzdžiui, "Karas ir taika" (1863–1869), "Nusikaltimas ir bausmė" (1866), "Idiotas" (1868) buvo parašyti kaip tik mus dominančiu laikotarpiu – septintajame XIX a. dešimtmetyje. Tačiau šioje studijoje norėtume papasakoti ne tik apie juos, ne tik dar kartą grįžti prie visiems, atrodo, ir taip neblogai žinomos Tolstojaus ar Dostojevskio kūrybos, bet ir pabandyti pažvelgti į XIX a. rusų literatūros romanus šiek tiek kitu rakursu.

Savo studijų knyga "Pasakojimai apie XIX a. rusų romaną. Septintasis dešimtmetis" pirmiausia pabandysime atsekti jų tarpusavio jungtis, apibūdinsime šių kūrinių formavimosi sąlygas, terpę – visa tai, kas lėmė klasikinės rusų literatūros tekstų gimimą ir funkcionavimą. Savo skaitytojams taip pat norėtume priminti, kad nė vienas literatūros kūrinys neišnyra staiga ir iš niekur; kad atskiras romanas nėra savarankiška orbita, niekaip nesusisiekianti su kita, kad literatūros istorijoje nėra visiškai nesvarbių kūrinių. Mūsų tikslas yra parodyti, kad kiekvienas tekstas – tai tik viena iš daugelio sudėtingo, ilgalaikio ir daugiaplanio literatūros proceso formavimosi grandžių.