Erotas ir revoliucija: H. Marcuse's psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija
Mokslinėje studijoje nagrinėjama
iškilaus „kritinės teorijos" atstovo Marcuse's veikaluose plėtota individo
pavergimo formų šiuolaikinėje visuomenėje analizė ir juose propaguota
psichoanalitinė išlaisvinančios revoliucijos vizija. Ji buvo kuriama mėginant iš
naujos metafizinės, sociologinės ir istorinės perspektyvos naujai interpretuoti
pamatinius S. Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį ir jo psichinio gyvenimo
raidą.
Siekdamas teoriškai pagrįsti
individo išlaisvinimo ir nerepresyvios visuomenės galimybę, H. Marcuse rėmėsi
psichoanalizės ir marksizmo idėjomis. Tačiau jo pastangos derinti šias idėjas
nedavė tikėtinų rezultatų.
Šio socialinio teoretiko plėtota
psichoanalitinė šiuolaikinio individo revoliucinio išsilaisvinimo samprata yra
nenuosekli ir vidujai prieštaringa. Ji geriausiu atveju patvirtina visoje
civilizacijos istorijoje mąstytojo įžvelgiamą nuolatos atsikuriančią žmogaus
laisvinimosi ir pasivergimo dialektiką. Galimybė ją paneigti Marcuce's
veikaluose nepagrindžiama net teoriškai, todėl jo socialinė teorija įgyja
ryškių utopinio mąstymo bruožų. Ši išsilaisvinimo utopija yra ne tik ydinga
teoriniu požiūriu ir atrodo praktiškai neįgyvendinama, bet lengvai gali būti
paversta savo priešingybe – tapti šitaip „laisvinamo" individo dar
didesnio pavergimo įrankiu.