Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos konstitucija). 1387 m.–1566 m.– 1791 m.–1918 m.–1990 m.
Qty
Šioje monografijoje įvardyti Vakarų teisės tradicijos bruožai leido ne tik identifikuoti pagrindines
konstitucines idėjas (valstybė, valdžia ir vertybės), bet ir
svarbiausias konstitucines vertybes sujungti į tris dideles grupes,
kurios čia įvardytos teisės viešpatavimu, demokratija ir žmogaus
teisėmis. Toks konstitucinių idėjų ir vertybių grupavimas leido
originaliai atkurti Lietuvos konstitucionalizmo istoriją, užfiksuotą
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Monografijos
vienas iš pagrindinių uždavinių yra ne tik suvokti kritines
(revoliucines) Lietuvos konstitucionalizmo datas (1387 m., 1566 m., 1791
m., 1918 m., 1990 m.), bet ir įvardyti bendrus Lietuvos Statutų (ir LDK
bendravalstybinių privilegijų), 1791 m. konstitucijos ir Pirmosios
Lietuvos Respublikos konstitucijų principus, atitinkančius šiuolaikines
Vakarų teisės tradicijos konstitucionalizmo vertybes. Taigi šalia
Konstitucijos preambulėje expressis verbis įvardytų (XVI a.) Lietuvos
Statutų ir (tarpukario) Lietuvos Respublikos konstitucijų į šį tyrimą
įtrauktos ir XIV–XVI a. LDK bendravalstybinės privilegijos bei 1791 m.
konstitucija, be kurių neįmanoma visiškai atskleisti minėtų Lietuvos
istorinių konstitucinių šaltinių. Ypatingas vaidmuo šioje monografijoje
skiriamas ir vadinamiesiems Lietuvos Nepriklausomybės aktams
(deklaracijoms): 1918 m. Vasario 16-osios aktui, 1949 m. vasario 16 d.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijai ir 1990 m. Kovo
11-osios aktui.