From Deconstruction to Dissent. Intra/intersemiotic Translation in Grigori Kozintsev’s Shakespeare Adaptations

Ši monografija, nagrinėjanti rusų kino režisieriaus Grigorijaus Kozincevo kino adaptacijas „Hamletas“ (1964) ir „Karalius Lyras“ (1971), sukurtas pagal Viljamo Šekspyro tragedijas, atstovauja grožinės literatūros ir kino sąveikos tyrimams bei Lietuvos vertimo studijų kontekste ypač aktualiai audiovizualinio vertimo sričiai. Pristatomas tyrimas vykdomas taikant dekonstrukcijos prieigą, retai pasirenkamą tiek audiovizualinio vertimo studijose, tiek Šekspyro dramų kūrybinėms perkūroms kita menine (šiuo atveju – kino) kalba analizuoti. Knygos autorės pasitelkia tarpdalykinę prieigą, jungiančią minėtas kino adaptacijos ir audiovizualinio vertimo sritis, taip pat literatūrinį vertimą ir sociopolitinę perspektyvą. Darbe aptariamos polisemiotinio diskurso kūrimui naudojamos priemonės, kurių pagrindu literatūriniai Šekspyro dramų tekstai dekonstruojami intrasemiotinio ir intersemiotinio vertimo procesų metu, juos paverčiant estetinio pasipriešinimo prieš sovietinį režimą įrankiais. Autorių dėmesio centre – dinamiškos pirminio teksto transformacijos, veikiančios kaip pagrindinė dekonstrukcijos, orientuotos į disidentinę raišką, varomoji jėga. Santrauka lietuvių kalba.

---------------

The monograph presents the analysis of Grigori Kozintsev’s cinematic adaptations “Hamlet” (1964) and “King Lear” (1971), based on William Shakespeare’s tragedies, which focuses on the interaction between fiction and cinema, also including audiovisual translation, the field that is particularly relevant in the context of Lithuanian translation studies. The research was carried out through a deconstruction approach that is rarely applied both to audiovisual translation studies and to the analysis of the creative transformations of Shakespeare’s plays in another medium. The paper develops an interdisciplinary perspective, combining the aforementioned fields of film adaptation and audiovisual translation, as well as literary translation and socio-political dimension. It offers a discussion of the audiovisual means employed to create the polysemiotic discourse, on the basis of which Shakespeare’s dramatic texts are deconstructed into the aesthetic instruments of dissent against the Soviet regime. The authors focus on the dynamic modifications of the source texts made through intra- and inter- semiotic translation, both of the procedures operating as a major driving force in the deconstructive process aimed at Soviet dissent.