Žemaitijos krikštas. Christianizacijos procesas XV–XVII amžiuje

Knyga skirta paskutinio Europoje pagoniško regiono – Žemaitijos christianizacijai. Pagrindine problema – istoriografijoje egzistuojantis 500 metų chronologinis sampratų skirtumas tarp to, kas laikoma Žemaitijos christianizacijos pabaiga. Vieniems tai – XV a. pradžia (1413–1417 m.) – įvykine krikšto samprata, kiti proceso pabaiga mato net XVIII–XIX a. Ši problema sprendžiama pirmiausia teoriniu lygmeniu, perimant iš Vakarų istoriografijos savoką „konversija“, taikomą tiek christianizacijos politinių permainų laikotarpiui („oficialioji konversija“), tiek visuomenės virsmo iš pagoniškos į krikšcionišką epochai (konversija plačiaja prasme).
Knygoje siekiama parodyti pagrindinius Žemaitijos ankstyvosios christianizacijos tarpsnius, pradedant misijiniu christianizacijos etapu, kurio pagrindinis istorinis faktas yra Jeronimo Prahiškio misija 1401–1404 m., pasibaigusi paskutine pagonybės pergale. „Oficialiosios konversijos“ lūžyje, kuris apima krikštijimo akcijas ir vyskupijos įkūrimą, pagoniškasis veiksnys pasireiškė pagoniška reakcija – 1418 m. maištu, kuris vis dėlto nebenutraukė to meto tarptautinio forumo – Konstanco bažnytinio susirinkimo kuruojamo proceso. Konversijos plačiaja prasme pabaiga yra ivertinama pagal tokius rodiklius: parapiju tinklo tankis, paskutinių suaugusiųjų krikštijimo faktai, bažnyčių lankymo socialinės kontrolės sistemos faktai, dievų sarašų bei pagoniškų praktikų liudijimai. Visi šie rodikliai leidžia teigti, kad XVII a. pradžią galima laikyti Žemaitijos konversijos pabaiga.